MYLIU NAUJAMIESTÄ®

Rengiama monografija NAUJAMIESTIS

 

 

 

Vyriausioji redaktorė

 

Stasė Raudonienė
tel. 8686 87447, el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

 

Anotacija

 

„Versmės“ leidykla nuo 2013 m. rengia monografiją „Naujamiestis“ – „Lietuvos valsčių“ serijos knygą, skiriamą Lietuvos tūkstantmečiui (1009–2009), Lietuvos valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui (1253–2003), Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui (1918–2018), kitoms svarbioms šalies datoms ir sukaktims.

 

Remdamasis žmonių atsiminimais, ekspedicijų, lauko tyrimų ir archyvų medžiaga, mokslinėmis studijomis, anksčiau skelbtais straipsniais, kitais rašytiniais šaltiniais bei faktine medžiaga, monografiją rašo didelis autorių kolektyvas – žinomi Lietuvos istorikai, etnologai, archeologai, tautosakininkai, kalbininkai, sociologai, gamtininkai, kraštotyrininkai, įvairių sričių specialistai, vietiniai autoriai ir kt.

„Lietuvos valsčių“ serija yra unikalus, analogų neturintis nei Lietuvoje, nei kaimyninėse šalyse vienodos struktūros istorijos ir kultūros leidinys – Lietuvos miestų ir miestelių, kaimų ir vienkiemių, jų ir jų apylinkių istorijos nuo seniausių laikų iki šių dienų, kraštovaizdžio raidos, tradicinių verslų ir dirbinių, tradicinių gyvenamųjų namų ir jų interjero, paprotinės teisės, kalendorinių ir šeimos papročių, kapinių, liaudies išminties, bažnyčių, mokyklų, bibliotekų, Valstybės ir svarbiausių jos institutų bei įstaigų kūrimosi istorijos, įžymių žmonių, tarmių ir vietos šnektų ypatumų, tautosakos, liaudies muzikantų ir jų atliekamų kūrinių, taip pat tautinių mažumų istorijos, papročių ir kitų dalykų savotiška daugiatomė enciklopedija.

http://www.versme.lt/naujamiestis.htm

 

Naujamiesčio bendruomenės interneto svetainė naujamiestietis.lt

pradeda publikuoti straipsnių ciklą apie Naujamiestį ir aplinkinius kaimus.

Tikimės, kad jie sudomins svetainės lankytojus, pažadins gražius prisiminimus apie savo gimtąjį kraštą, o gal būt ir paskatins įnešti ir savo indėlį į monografijos kūrimą ir leidybą.

Šiandien publikuojame pirmąjį straipsnį.

Rimantas Banevičius

naujamiestietis.lt administratorius

 

Danutė Mikšytė-Galkienė

MYLIU NAUJAMIESTÄ®

Užrašiau ,,Myliu Naujamiestį“. Tikrai myliu tą Nevėžio ir Kiršino santakos kraštą. Myliu išasfaltuotas gatves miestelyje, gaisro žiauriai nusiaubtą bažnyčią, rytais į mokyklą su jaunatvišku klegesiu skubančius moksleivius. Myliu kas rytą susirenkančius darželyje mažuosius naujamiestiečius. Myliu naujų bažnyčios varpų žvangesį, tik žvangesį, nes tikrasis varpų skambėjimas dingo gaisre... Myliu Naujamiesčio žmones: augančius, skubančius, dirbančius, kuriančius... Visi jie yra svarbiausias mano minčių ir rūpesčių šaltinis.

 

Ir dar: myliu Naujamiestį todėl, kad jo pašonėje, kumečių ir savanorių kaime, Sargėnuose, gimiau ir augau. Ta meilė gimė kartu su atėjimu į šį Pasaulį: buvau pakrikštyta Naujamiesčio bažnyčioje. Krikštatėviai – Teklė Mikšytė iš Pakalniškių ir Petras Čiūras iš Baibokėlių – Naujamiesčio krašto žmonės. Ir seneliai buvo to krašto žmonės: gyveno čia pat, už Kiršino. Vos išmokusi žengti pirmuosius žingsnius, su tėvais eidavau pas senelius ir nešdavau jiems paežėse priskintų laukinių gėlyčių puokštelę. Tai labai nedaug, bet žinau, kad tik iš to gimė mano meilė Naujamiesčiui. Ir jo žmonėms.

 

Anksti susipažinau su bažnyčios špitole ir jos gyventojais – juk mama mudu su broliu dažnai vesdavosi į bažnyčią. Vaikai kaip vaikai: ištrokšdavom. Atsigerti užeidavom špitolėn pas dvi ten gyvenančias moteris, Juliją ir Elžbietą Sikorskaites. Menu, kad jų kambarėlis buvo mažytis su dviem langeliais, bet labai švarus ir tvarkingas. Prie durų ant suolelio visada stovėdavo kibiras vandens ir puodelis: gerk, kiek nori. Moterys mus visada maloniai sutikdavo – mokėjo vaikus pašnekinti. Julija ruošdavo vaikučius pirmajai šv. Komunijai, o Elžbieta plaudavo bažnyčios skalbinius.

 

Labai gerai prisimenu špitolėje gyvenusią Pauliną Vidugirytę, kilusią iš Vadaktėlių parapijos Ustronės palivarko. Ji neturėjo šeimos, ir visą savo gyvenimą paaukojo žmonėms: ruošdavo vaikučius pirmajai šv. Komunijai, globodavo iš tolimesnių kaimų mokyklą lankančius vaikus, ir svetimus, ir giminaičius. Pas ją gyveno ir mano klasės draugė ustronietė Nijolė Akelaitytė, vėliau patyrusi tremtinės dalią (žmonės kalbėjo, kad trėmėjai leido Akelaičių šeimai atsisveikinti su Paulina Vidugiryte). Žinau, kad Paulina Vidugirytė labai mėgo skaityti knygas, platino Tilžėje spausdintus lietuviškus laikraščius bei bendravo su šviesuoliu kunigu Juozu Tumu, apylinkėse gerai pažįstamu ir mylimu Vaižgantu. Moteris duoną dažniausiai pelnydavosi apylinkės gyventojams verpdama vilną, linus, kurie už darbą atsilygindavo duona, sviestu, sūriu ar ragaišiu.

 

Girdėjau pasakojant, kad Naujamiesčio parapijos salė buvo pastatyta jos, Paulinos Vidugirytės, lėšomis, kartu panaudojant dar tinkamus statyboms senos medinės bažnyčios likučius.

 

Špitolėje, nuo miestelio aikštės pusės, gyveno vargonininko Baltramiejaus Žilinsko (žmonos vadinto Bitučiu) šeima. Jų butas buvo erdvus. Užteko vietos pianinui ir repeticijoms su apylinkių choristais. Ten dažnai lankydavosi buvusio Naujamiesčio klebono Algirdo Dauknio dėdė Jonas Dauknys. Turėjo gražų balsą, buvo uolus choristas ir apylinkėje gerbiamas jaunuolis. Visa Dauknių šeima apylinkėje garsėjo kaip labai lietuviška ir katalikiška. Kažkuriuo metu špitolėje gyveno Kybartų šeimyna. Prisimenu mergytes raudonom suknytėm bėgiojant prie špitolės. Gyveno ir daugiau šeimų, kurios patarnaudavo bažnyčiai.

 

Tarybiniais metais špitolė tapo kolūkio gyvenamuoju namu. Tik viena ,,bažnyčios moterėlė“, Elzė Gerulytė, kuri vasarą ravėdavo bažnyčios šventorių, ten dar gyveno. Būdama invalidė, jokių lengvatų neieškojo ir pensiją užsitarnavo dirbdama kolūkio sandėliuose sunkų, ne pagal jėgas darbą. Elzė Gerulytė buvo vienas iš ryškių Naujamiesčio žiburėlių. Tokia ta tiesa: žmonės juos dažniausiai užmiršta...

 

Taip, Paulinos Vidugirytės dėka Naujamiestis jau prieškario laikais turėjo salę. Ten vykdavo švenčių minėjimai, draugijų susirinkimai. Mes, vaikai, dažniausiai dalyvaudavome Motinos dienos minėjime, ir čia pasireikšdavo eilinių naujamiestiečių iniciatyva. Salėje vykdavo moksleivių renginiai, o geriausiai prisimenu vaidinimą ,,Stebuklingoji radasta“. Minėjimų nedraudė ir vokiečių okupacijos laikais.

 

Menu, kad mano tėvas Steponas Mikšys sugalvojo eilėraštį, jį paskirdamas mirusiai savo mamai:

 

                          Mirusią motulę

 

                          Å iandien prisiminus

 

                          Visiems yra graudu

 

                          Ir spaudžia krÅ«tinę.

 

                          Mirusią motulę,

 

                          Kad prikelt galėtume,

 

                          Pultume ant kelių

 

                          Ir aukas sudėtume.

 

                                                  Dieve, iÅ¡girsk balsą

 

                          Verkiančių vaikelių

 

                          Ir prikelk motulę –

 

                          Brangią mÅ«sų Å¡alį.

 

Renginio metu eilėraštį padeklamavo mano brolis Zenonas. Susirinkusieji audringai plojo, nes suprato, kad kalbama apie okupuotą Tėvynę – Lietuvą.

 

Vaikus miestelyje ir kaimuose burdavo angelaičių vadovės; Sargėnuose, mano gimtajame kaime, angelaičiams vadovavo Onutė Rutkauskaitė. Vaikai į jos sodybą rinkdavosi sekmadienių popietėmis. Būdavo skaitomi ir aptariami straipsneliai iš katalikiškų žurnaliukų vaikams, žaisdavo įvairius žaidimus.

 

Vieno renginio metu veikli moteris Ona Navickaitė (kunigo Antano Navicko sesuo) prižiūrėjo tvarką salėje. Kaip visada, pirmosios eilės turėjo būti paliktos svečiams. Ona Navickaitė paragino pirmose eilėse susėdusius vaikučius pasiieškoti vietos kitur. Visi vaikai išsilakstė, o dvi mergytės, vaistininko Bekerio dukrytės, sėdi ir neklauso! Kai Ona Navickaitė dar kartą paragino atlaisvinti vietas, jos atsakė: ,,Mes niekur neisim. Mes – ponų!“. Tada Onutė joms šūktelėjo: ,,Ponų, ar ne ponų – ruoškitės greičiau!“. Tik tuomet mergytės paklausė, o visiems susirinkusiems labai patiko, kad tvarka turi būti tvarka be išlygų.

 

Mes, dar maži vaikai, jau žinojom, kad Naujamiestis – valsčiaus centras, o jo administracija įsikūrusi raudonų plytų pastate, priešais dabartinę Naujamiesčio mokyklą. Kas tas valsčius, anuomet menkai suvokiau, tik girdėjau kalbant, kad ten dirba valsčiaus raštininkai. Naujamiestyje buvo ir suvargusių žmonių-ubagėlių, kuriems reikėjo priežiūros. Jie irgi buvo įkurdinti tame pačiame pastate. Tėvas, veždamas pieną į pieninę su ,,bėda“ vadintu dviráčiu vežimėliu, mus su broliu paveždavo į mokyklą, o prie valsčiaus ragindavo uždainuoti:

 

Valsčiaus ponams bus blogai: užkariaus juos ubagai...

 

Vaikai, kaip vaikai – užtraukdavom. Tik negarsiai... Gal to ir neprisiminčiau, jei ,,ponų“ nebūtų ,,ubagai“ užkariavę.

 

Kada buvo pastatytas naujas valsčiaus administracijos pastatas, gerai neprisimenu, tik vokiečių okupacijos metais mes, vaikai, eidami iš mokyklos, prie dabartinės ligoninės skaitydavom baisius vokiečių grasinimus, kad už vieną nužudytą vokietį bus naikinami ištisi kaimai. Vokiečių okupuotoje Lietuvoje valsčiaus tarnautojai dalindavo gyventojams įvairius leidimus, korteles. O žmonės – kūrybingi! Iš tų okupacijos metų prisimenu dainelę, kurią jaunimas dainuodavo vakaruškose:

 

  Kad tu bÅ«tum Koncė, aÅ¡ – Adomaičiukė,

 

  Mes abu raÅ¡ytume rÅ«kalų korčiukę:

 

  Kam Kir, kam Regata,

 

  Kam uknoliai, kam čebatai...

 

Laikmetis nepraėjo sau, o mes – sau: augom, matėm, girdėjom ir viską dėjomės į širdis. Į ją pateko ir prieškario metais buvusi turtinga Maušo parduotuvė (dabar tas namas prieš šventoriaus vartus stovi apleistas). Lentynos buvo nukrautos įvairiomis prekėmis. Toje parduotuvėje mama man pirko vailokėlius su kaliošais. Iki šiol prisimenu paslaugią pardavėją, kuri padėjo mamai išsirinkti geriausiai man tinkančią prekę, siūlė ir kitų daiktų. Aiškino, ką naujo parduotuvė gavo, ką žmonės labiausiai perka. Tėvai kalbėjo, kad ten prekiauja Maušo žmona.

 

Buvome taupūs: iš namų į bažnyčią eidavome basi, o batukus nešdavomės rankose. Priėję miestelį, susėsdavome ant ,,valsčiaus gonkos“ suolelio ir apsiaudavome: per miestelį negražu eiti basam.

 

Pradinę mokyklą pradėjau lankyti 1938 metais. Jos pastatas, pastatytas 1928-aisiais, dar tebestovi tarsi vaiduoklis, nebeturintis jėgų net subyrėti į smulkias daleles – apleistas ir neprižiūrimas.

 

Mano mokslo metais dirbo mokyklai ir vaikams pasišventę mokytojai: Putelienė, Dilkienė, Zavadskienė, Uršulė Gruodienė, Janina Pališkevičiūtė-Stanevičienė ir Bronislovas Stanevičius. Pastarasis buvo mokyklos vedėjas, miestelio visuomenininkas, šaulių vadas. Kalbėdavo greitakalbe. Mes, vaikai, jo prisibijodavome: juk nusikaltimų niekam neatleisdavo. Nustatytomis dienomis po pamokų vedėjas mokyklos knygynėlyje mums keisdavo knygas. Mokyklos knygynėlis – tai dvi sieninės spintos pirmo aukšto koridoriuje. Vaikai stodavo į eilutę. Kaip miela būdavo grįžti iš mokyklos su nauja knyga!

 

Kaip 1940 metų biržely rusai su tankais sugarmėjo į Lietuvą, gerai prisimenu: vieškelių jiems neužteko. Važiavo tankai ir laukų keliukais, važiavo ir pro mūsų sodybą. Ištroškę ir sudulkėję, panašesni ne į žmones, o į akmenines skulptūras kareiviukai prašė vandens atsigerti. Kaip godžiai jie gėrė! Vos spėjom iš šulinio semti vandenį. Atrodė, kad visą šulinį išgers!

 

Rusų armija galingai garmėjo kelias dienas. Raudonajame pastate, kuriame vėliau įsikÅ«rė mokykla, buvo įsteigta ligoninė. Kiek teko girdėti, joje gydė venerines ligas.                    

 

Aplink Naujamiestį esančių sodybų klojimuose buvo apgyvendinami kareiviai. Jie priklausė darbo batalionui, stačiusiam prie Liberiškio aerodromą. Darbams buvo varomi ir vietiniai gyventojai. Kai kurie darbo bataliono kariai dar buvo žaizdoti, perrišinėjami, o kai kurie – ir į darbą nevaromi. Kariškiai su panelėmis naktimis pas gyventojus ieškodavo nakvynės. Nebuvo reiklūs. Užtekdavo išskleisti šiaudų kūlį.

 

Mano motina klojime gyvenančių kareivėlių labai gailėdavo. Vakare, pamelžusi karves, visą pieną jiems išdalindavo. Prisimenu, kad vienas kareivėlis pro atvirą langą pavogė mūsų rožančius. Kai viršininkas prispyrė, atnešė ir atsiprašė: galvojęs, kad tai karoliai, būtų siuntęs mylimajai.

 

Ligoninė raudoname pastate išbuvo metus, o vėliau pastatą šiek tiek patvarkė ir į jį perkėlė progimnazijos klases.

 

Nors ir nepaprastai sunkiomis sąlygomis, bet vaikai mokytis stengėsi. Trūko rūbų, avalynės, sąsiuvinių, nebuvo vadovėlių. Rašėm užrašėlius ir mokėmės. Sąsiuvinius pasisiūdavom iš rudo maišų trąšoms popieriaus. Namuose pamokas ruošdavom prie taukų spingsulės. Ir progimnaziją baigėm visi, kurie į ją įstojo! Dauguma mano bendraamžių toliau mokėsi Panevėžio gimnazijose, vienas kitas – Panevėžio mokytojų seminarijoje ir Panevėžio medicinos mokykloje. Ne visi mūsiškiai galėjo tęsti mokslus – juk po metų kai kurie Panevėžyje besimokantys berniukai buvo susodinti kalėjiman.

 

Neilgai trukus – nauja okupacija. Žinojom, kad Lietuvą užėmė vokiečiai, bet jų beveik nematėm. Tėvai išgirdo per radiją, kad Lietuvoje nauja valdžia. Užrašė ant popierėlio vieną valdžios atstovo pavardę ir mane nusiuntė pas senelius į Baibokėlius, liepdami pasakyti, kad Lietuvoje vėl pasikeitė valdžia. Rusų trėmimų išgąsdinti žmonės naujos valdžios laukė: gal kas pasikeis? Keitėsi. Tik ne į gerąją pusę. Ypač žmones sukrėtė žydų žudynės. Šiandien – juos, rytoj – gal mus?

 

Mokykla vis dar veikė. Šventes vis dar šventėme. Ir Vasario 16-ąją salėje paminėjome. Su nerimu klausydavau išgąstingo tėvų šnibždesio, kad ūkiams pyliavos labai didelės. Vis laimė, kad mokyklos neuždarė: baigiau ketvirtą ir penktą skyrius, o mokė Bronislovas Stanevičius.

 

Vieną jo pamoką prisimenu iki šiol. Tikriau – pamokos pabaigą. Klasėje ant sienos kabojo didelis žemėlapis. Mokytojas, išaiškinęs naują pamoką, atsisėdo ant mokyklinio suolo viršaus ir ėmė piešti žemėlapį. Tai galėjo būti tuo laiku, kai vokiečiams dar sekėsi ir jie buvo pasistūmėję toli į rytus. Mokytojas aiškino, kad, karui pasibaigus, vokiečiai užkariautas erdves pasiliks sau. Lietuva – šalia Vokietijos, ir bus apgyvendinta vokiečių. Lietuviams gi teks išsikelti toli į rytus.

 

Mokytojas ne šiaip sau kalbėjo. Tas planas jau buvo vykdomas, atkeliant į Lietuvą vokiečių šeimas. Dar ne masiškai. Kalbėjo ir apie kitokią karo baigtį, kuri vėliau pasitvirtino. Tai buvo tikra, sąžininga, didinga mokytojo, nepabijojusio vaikams sakyti teisybę, pamoka. Iki šiol prisimenu platų mokytojo mostą, rodantį rytų erdves, kuriose gyvens lietuviai. Ir lietuviai ten gyveno, tik ištremti ne vokiečių, o rusų...

 

Vokiečių okupacijos metais baigiau penkis skyrius, laikiau egzaminus į II gimnazijos klasę. Gimnazija buvo Panevėžyje, ir joje mus ,,šefavo“ mokytojas Bronislovas Stanevičius: atvykdavo į gimnaziją, teiraudavosi, kaip sekasi, patardavo.

 

Metai gimnazijoje buvo sunkūs. Pamokos prasidėjo išblizgintame mergaičių gimnazijos pastate, kuriame vaikščiodavom su šlepetėmis. Deja, pastatą užėmus vokiečių karo ligoninei, gimnazija persikėlė į Amatų mokyklą. Pavasarį vėl kraustymasis, bet jau į Petruškevičiaus vilą už Panevėžio. Pamokos vykdavo trimis pamainomis ir tęsdavosi tik po 30 minučių. Iš tų dienų geriausiai prisimenu gimnazijos kapelioną Alfą Stašinską. Kai mes grįždavom po antros pamainos pamokų, jis į mokyklą skubėdavo su trečios pamainos srove. Visi kapelioną sveikina, ir jam nebėra laiko nusiiminėti skrybėlę. Nešdamas ją rankose, kapelionas tik lenkiasi, tik lenkiasi sveikintojams...

 

Pavasarį – sirenų kauksmas, oro pavojai Panevėžyje. Butuose – užtemdyti langai. Baimė ir nežinia. Bet visi žinojo, kad frontas artinasi. Prisimenu, kad vokiečiai išsinešdino Naujamiesčio per daug nenuskriaudę. Liko tik apgadintas bažnyčios stogas ir sugriauta ,,bambizų“ bažnytėlė. Prie Kiršino atsišaudė tankai. Tiek tų vokiečių ir tematėm.

 

Menu, kad Naujamiesčio mokinukai, baigę du pradinės mokyklos skyrius, atėjo į trečią klasę. Taip mokytoja liepė užrašyti ant sąsiuvinių viršelių. Vaikai skirtumo nejautė: mokosi, ir tiek. Kažkas pradėjo vaikus užrašinėti į pionierius, bet daugelis to žodžio, o gal tėvų, bijojo. Girdėjau kalbant, kad Danutė Kelpšaitė užsirašė, o kai gavo nuo mamos barti, tai, slapta įslinkusi į mokytojų kambarį, iš to sąrašo išsibraukė.

 

Su nauja valdžia atskambėjo ir nauja daina ,,Suliko“. Ji mums labai patiko: gražūs žodžiai, švelni, tarsi plaukianti melodija. Vos ne kartu su nauja daina į mūsų klasę atėjo nauja mokinė Ramutė Skučaitė. Ji mums, kaimietukams, padarė didelį įspūdį. Ramutė su mama, šešto skyriaus mokytoja, gyveno prie mokyklos. Jonas Linkevičius knygoje ,,Iš gintarų vėrinio“ taip rašo: ,,Genovaitė Mikšytė prisimena, kad mokytoja Skučienė savo inteligentiška išvaizda ir laikysena tiesiog skyrėsi iš kitų mokytojų, kurie anais laikais buvo šviesiausi žmonės. Labiausiai įsiminė jos vestos gimtosios kalbos ir dainavimo pamokos. Per vienerius mokslo metus mokytoja Skučienė įstengė (jau nebe laisvės metais!) sutvirtinti kitų mokytojų dar žemesniuose skyriuose ugdytus Tėvynės meilės jausmus, o jos išmokytos dainos įstrigo visam gyvenimui“.

 

Dabar pacituosiu, kaip toje pačioje J. Linkevičiaus knygoje aprašyti mano prisiminimai apie Ramutę Skučaitę:

 

,,Atėjome į trečią skyrių, o mokytoja nurodė ant sąsiuvinių viršelių užrašyti, kad esame trečios klasės mokiniai. Klasėje buvo viena naujokė. Ji sėdėjo pirmame suole prie mokytojos stalelio. Greitai mes sužinojome, kad tai Ramutė Skučaitė, kuri su savo motina gyvena šalia mokyklos. Mergaitė gražiai skaitė, dailiai rašė, gerai skaičiavo, vis ranką keldavo. Gyva, inteligentiška, draugiška. Nuo įkyruolių gindavosi neįprastu būdu: ištiesdavo savo dailias rankutes ir klausdavo vaikų, kas taip moka ištiesti pirštus, kaip ji“?

 

Kupina fantazijos ir išmonės, Ramutė sugalvodavo vaikams pravardes, o mane praminė Sniegučiu: juk aš, žiemos keliu keturis kilometrus atbridusi iš namų į mokyklą, būdavau tikras sniego kamuolėlis.

 

Sėdėdama viename suole su Ramute, mačiau, kokie tvarkingi jos sąsiuviniai, kokia daili rašysena. Ramutė mokė vaikus taisyklingai tarti, kirčiuoti žodžius. Menu, kad būtent tais metais mūsų klasėje ėmė dygti eiliavimo daigeliai.

 

Šešiasdešimties metų sluoksnis pridengė praeities dienas, bet ir po tiek laiko Naujamiesčio senbuvių atmintyje dar šmėkščioja graži, raudonais kailinukais su balta apykakle mergytė, visų mylima, visiems reikalinga. Miestelio ir mokyklos bibliotekose ją primena knygos, dažnai paieškomos, reikalingos.

 

Dar noriu pacituoti iš tos pačios Jono Linkevičiaus knygos: ,,Klasės draugė Kristina Zaleckytė prisimena, kad Ramutė (jau mokantis Panevėžyje) buvo klasės siela, kuria norėjosi sekti, pamėgdžioti – tiek daug jai buvo duota! Vieną rytą atėjusios į klasę, ant suolų radome mažas korteles su piešinukais (Ramutė gražiai piešė) ir posmeliais po jais visoms klasės draugėms. Koks siurprizas! Prisimenu, kaip kartą kvatojom, klausydamos pačios autorės skaitomos ilgiausios poemos apie visus mūsų klasėje dėsčiusius mokytojus. Buvome paauglės, ir fizinis grožis tapo mums bene svarbiausiu rūpesčiu. Ir čia Ramutė lenkė mus: aukšta, graži, mėlynakė, mielo žvilgsnio“.

 

1941 metų pavasario (gal gegužės) diena buvo liūdnoka. Visų klasių mokinukai žaidė mokyklos aikštėje. Mokytojai, būreliu sustoję, kažką labai rimtai kalbėjo, ašarojo. Man atrodo, kad po tos dienos mokykloje nebeliko mūsų Ramutės ir jos motinos mokytojos Skučienės. ,,Ramutė tikrai nesimokė iki mokslo metų pabaigos“, - tvirtino dabar jau Anapilin išėjusi Genė Mikšytė.

 

Prisimenu, jog kuriantis progimnazijai buvo ruduo ir mes kasėme bulves; į bulvių lauką atėjo mokytojų Putelių dukra Algė. Ji surašinėjo vaikus, kurie lankys mokyklą. Sakė, kad steigiama progimnazija ir atidaroma 3-ia klasė. Tėvai į tą klasę užrašė ir mane.

 

Naujamiesčio progimnazija, kuriai vadovavo Adolfas Miškinis, pradėjo veikti pradinės mokyklos patalpose. Mūsų trečia klasė mokėsi II aukšte iš kiemo pusės (į šiaurę). Mokinių susirinko apie keturias dešimtis. Amžius gana įvairus: nuo 1927 m. iki 1933 m. gimimo. Jauniausi buvo Juozaičiai: Algis (Arvydo Juozaičio tėvas), 1933 metų gimimo, ir jo sesuo Aušra. Jie Naujamiesčio progimnazijoje mokėsi tik vienerius metus.

 

Mūsų klasėje stovėjo pianinas. Juo pertraukų metu dažnai skambindavo Rita Dilkaitė iš jaunesnės klasės. Mums, mergaitėms, klausytis jos muzikos būdavo didelė šventė, bet ir po daugelio metų su širdgėla prisimenu Ritos žūtį: važiuodama dviračiu iš Panevėžio, mačiau, kaip mergaitę kliudė sunkvežimio priekabos kampas.

 

Visada prisiminsiu Panevėžio poetės Elenos Mezginaitės žodžius: ,,Mažuos miesteliuos žmonės dideli“, o man iš tolo Naujamiestis švietė. Juk 1946 metais baigusi Naujamiesčio progimnaziją, mokiausi Panevėžio antroje vidurinėje mokykloje, o vėliau – Mokytojų institute Šiauliuose. Po to dirbau: dvejus metus Joniškio rajono Kriukų vidurinėje, 12 metų – Joniškio I vidurinėje (dabar ,,Aušros“ gimnazija), po to – Kaišiadorių I (dabar Algirdo Brazausko gimnazija) ir II (dabar Vaclovo Giržado pagrindinė mokykla) vidurinėse mokyklose. Visada, nors ir trumpam, grįždavau į tėviškę, ir tas grįžimas būdavo tarsi šiltas saulės spindulėlis šaltą žiemos dieną: neapsakomas, didžiulis džiaugsmas ją pamatyti; pamatyti Naujamiestį, jo žmones. Iš toliau žiūrint, jie buvo ypač mieli ir gražūs.

 

Å eima visada prenumeruodavo rajono laikraÅ¡tį „Tėvynė“, ir aÅ¡ praÅ¡ydavau palikti visus jo numerius. Ä®domu bÅ«davo sužinoti, kas naujo rajone, o ypač Naujamiesčio apylinkėse – juk į laikraÅ¡tį žinutes apie Naujamiestį siųsdavo ne vienas naujamiestietis, ir jų tarpe buvo mokinukas Juozas Kliorė, dabartinis Naujamiesčio seniÅ«no pavaduotojas.    

 

Gyvenimas ėjo nauja vaga: grįžau į Naujamiestį, o į Lietuvą atkeliavo Atgimimas, neaplenkdamas ir mano Tėviškės. Menu galybę gražių renginių, susitikimų. Visa tai žavėjo: parašydavau žinučių į ,,Tėvynę“, su kuriomis įsipiršau į korespondentus ir tapau tarsi Naujamiesčio metraštininke. Rašiau apie tuos žmones, kurių dažnai net neprisimindavo, apie kuriuos nebuvo rašoma.

 

Grįžau į Naujamiestį ir daugiau nei po keturiasdešimties metų galėjau nuoširdžiai pasakyti: myliu Naujamiestį, jo žmones, jų darbus, jų šventes. Čia tiek gerų, darbščių, draugiškų žmonių gyvena!

 

Naujamiestis, 2012 m. rugsėjo mėn. 19 d.

 

 

 

lapkričio 2018
PATKPÅ S
1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930

Paskutiniai straipsniai