ŠVIESŪS PRISIMINIMAI APIE ŠVIESIUS ŽMONES

            Pirmą kartą, apie mokytoją Stefaniją Putelienę išgirdau iš savo mamos, kai ji mane ruošė į mokyklą. Tai buvo tikriausiai 1944 metais, nes tais metais karas jau buvo praūžęs pro Naujamiestį, o man sukako 7 metai, tai yra atėjo laikas pradėti mokslus. Kalbant apie mokyklą, mama ne kartą užsiminė, jog labai norėtų, kad aš pakliūčiau pas mokytoją Putelienę, mat ji yra labai gera, maloni, mielai bendraujanti su mokiniais ir jų tėvais, švelni, reikli ir teisinga. Gerai išmoko. Natūralu, kad ir mano svajonė buvo patekti į 1 klasę, kurią moko Stefanija Putelienė.

            Deja, kai mama atvedė mane į Naujamiesčio pradžios mokyklą, pasirodė, kad S. Putelienė tais metais mokė kitą klasę. Svajonė neišsipildė, tačiau kasdien mokykloje mačiau auštą, gražią mokytoją, kuri dažnai kalbėdavo su mokiniais, niekada negirdėjau barantis, ar piktai "pamokslaujant".

            Pirmą kartą su manim mokytoja S. Putelienė kalbėjo visai nemaloniomis aplinkybėmis.

            Taip jau atsitiko, kad susodinant mokinius į suolus klasėje, mane pasodino į pirmąjį suolą, su mokytojos S. Putelienės sūnumi Gediminu. Viskas buvo gerai, kol dėl kažko per pertrauką susipykome. Pyktis matyt nepraėjo ir per pamoką nes, prasidėjus pamokai, vienas kitą pavaišinome antausiais. Tai pastebėjęs mokytojas, abiems liepė nusiraminti, o kai ir po to dar pykomės, liepė abiems stoti į kampus, vienam vienoje lentos pusėje, kitam - kitoje. Mums matyt atrodė tai juokinga, nes, žiūrėdami vienas į kitą, ėmėme išdarinėti visokias grimasas. Klasė springo iš juoko, o mokytojas, pamatęs, kad taip mūsų sutramdyti negali, liepė abiem nueiti į klasę, kur dirbo Gedimino mama ir viešai papasakoti kaip trukdėme dirbti.

            Nuėjome, pasibeldėme, įėjome ir raudoni, kaip burokai stovime prieš klasę ir tylime. mokytoja Putelienė klausia: "Tai ko atėjote?" Gediminas: "Mokytojas liepė". Mokytoja Putelienė: "Tai ką pasakysite?" Aš: "Mes susimušėme". Nebemačiau nei Gedimino, nei klasės reakcijos, tik jaučiau nepakeliamą gėdą ir norėjau čia pat prasmegti. O mokytoja "nesuprato" kaip geriausi draugai susipyko tiek, kad susimušė. Todėl nusprendė, kad būtina nedelsiant atsiprašyti, susitaikyti, apsikabinti ir pasibučiuoti. Taip ir padarėme, o grįžę į klasę atraportavome savo mokytojui. Ne tik daugiau niekada nesipykome, bet ir susidraugavome ir viename suole sėdėjome, kol baigėme vidurinį mokslą.

            Draugavome ne tik mokykloje, bet ir po pamokų. Kartais Gediminas ateidavo pas mus į svečius, dar dažniau aš nueidavau pas Putelius. Kaip klasiokai ir draugai visada turėjome bendrų reikalų. Gedimino tėvą Alfonsą Putelį matydavau retai, ne jis dirbo Panevėžyje, bet žinojau, kad užsiiminėja fotografija, moka skambinti pianinu. Puteliai prenumeruodavo daug laikraščių ir žurnalų todėl kiekvieną kartą pavartydavome, turėjo sodą, todėl pasivaišindavome obuoliais.

            Stefaniją Putelienę matydavau ne tik mokykloje, bet ir namuose. Ji visada kuo nors pavaišindavo, paklausinėdavo kaip gyvena mano tėvai, kaip sekasi mokslai. Man buvo labai gražu, kai mokytoja Putelienė į Šv. Onos atlaidus atėjo pasipuošusi lietuvių tautiniais drabužiais.

            Su mokytoju Alfonsu Puteliu mokykloje susitikome gal šeštoje, ar septintoje klasėje. Jis pradėjo dirbti Naujamiesčio vidurinėje ir vakarinėje mokykloje. Mokė rusų kalbos. Negalėčiau pasakyti kaip mokė, tačiau įsimintinas jo kūrybiškumas ir veiklumas. Kartą Gediminas man papasakojo, kad jo tėtis kuria šešėlių teatrą. Negirdėtas ir nematytas dalykas, todėl visi laukėme jo pasirodymų. Ir štai, kartą po pamokų paskelbė, kad vyks šešėlių teatro vaidinimas, kurį bus galima žiūrėti pro raštinės langą. Susirinkę stebėjome vilko, nykštukų, paukščių, vaikų ir dar visokių veikėjų šešėlius lange ir klausėmės kaip jie kalba, vaidina pasaką. Pasirodo idėja paprasta. Mokytojas iš kartono iškirpo veikėjų figūras, jas iš vidaus apšvietė, judino, kalbėjo jų balsais, o mes matėme spektaklį.

            Prisimenu ir mokytojo mokėjimą tyliai kentėti ir neparodyti, kad jam labai negera.

Pamokoje mokytojas kažkaip staiga, atrodo nei iš šio, nei iš to, keistai užsiremia ant stalo, kurį laiką užsirėmęs pabūna ir vėl tęsia pamoką. Kai eilinį kartą užsirėmė, Gediminas pašnibždėjo "Jam labai skauda"... Tik vėliau sužinojome, kad mokytojas sunkiai serga.

            Kaip jau minėjau, Alfonsas Putelis buvo fotografas - mėgėjas ir žinau buvo prifotografavęs tūkstančius kadrų. Kai jau dirbau Naujamiesčio vidurinėje mokykloje ir 1985 metais ruošėmės švęsti mokyklos 400 m jubiliejų, pagalvojau, kad kaž kur turėtų būti A. Putelio foto archyvas, o jame nepakartojamų mokyklos nuotraukų. Paskambinau Gediminui, kuris gyveno Vilniuje, kartu su juo gyveno ir motina, ir paklausiau ar nebūtų galima pasinaudoti senais negatyvais? Deja, atsakė Gediminas, visas tėčio archyvas - sunaikintas. Nežinau nei priežasčių, nei aplinkybių.

            Mokytojas Alfonsas Putelis po sunkios ligos, būdamas vos 55 m., mirė 1956 metais. Mokytoja Stefanija Putelienė         savo vyrą pergyveno 33 metais ir mirė 1990 m. Abu palaidoti Naujamiesčio senosiose kapinėse. Jų namas Naujamiesčio pakraštyje prie Gustonių kelio tebestovi ir dabar, bet jame gyvena jau kiti. Tik eidamas pro juodo akmens paminklą Naujamiesčio kapinėse, nulenkiu galvą, o širdį užplūsta šilti prisiminimai apie šviesius Naujamiesčio žmones.

Rimantas Banevičius, buvęs mokinys.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo.

Naujamiesčio vidurinės mokyklos pirmoji laida su mokytojais. Sėdi pirmoji iš kairės Stefanija Putelienė.Naujamiesčio vakarinės mokyklos moksleiviai su mokytojais. Sėdi pirmas iš kairės Alfonsas Putelis.Putelių kapas Naujamiesčio kapinėse

gruodžio 2018
PATKPŠS
12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31

Paskutiniai straipsniai