MŪSŲ KAIMO ŠVIESUOLIS

 ÄŒeslovas Gnižinskas

Žymūs kraštiečiai

2014 metais Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos taryba, bendruomenės "Upytės žemė" nariui, Česlovui Rimgaudui Gnižinskui, už visuomeninę ir profesinę veiklą kaimo, ir kaimo žmonių labui, suteikė "MÅ«sų kaimo Å¡viesuolio" vardą ir   "Kaimo gyvosios kultÅ«ros ir tradicijų puoselėtojo " nominaciją.

 

            Å io garbingo vardo Česlovas, galima sakyti, nusipelnė už savo viso gyvenimo darbus ir gyvenimo bÅ«dą.

            Česlovas Rimgaudas (žemiau vadinsiu Česlovu, kadangi gyvenime dviem vardais jo niekas nevadino), Gnižinskas gimė Panevėžio rajono Naujamiesčio valsčiaus Ragainių kaime, Broniaus ir Elenos Gnižinskų Å¡eimoje 1940 m.

            Susipažinau su Česlovu bÅ«damas gal 3 ar 4 klasėje. Tuo laiku jo vyresnysis brolis Algis kartais ateidavo prie Nevėžio, kur rinkdavosi Naujamiesčio miestelio, Naujamiesčio vienkiemių, Ragainių, PuÅ¡konių kaimų vaikai pažaisti ar pažvejoti. Kartu su Algiu kartais ateidavo ir Česlovas. (Gnižinskų Česiukas). Vėliau susitikdavome mokykloje. Mokykloje buvo aktyvus saviveiklininkas, grojo smuiku, dainavo mokinių chore, gražiai piešė.

            1958 m. Česlovas baigė Naujamiesčio vidurinę mokyklą ir įstojo į Å iaulių pedagoginį institutą, kurį baigė 1962 metais. Gavęs paskyrimą, nuvyko į KupiÅ¡kio rajono Alizavos vid. mokyklą. Čia vienus metus dirbo 3 klasės mokytoju, o 1963 m. paskirtas KupiÅ¡kio rajono Žaidelių aÅ¡tuonmetės mokyklos direktoriumi. Ten dirbo iki 1968 m. Kaip raÅ¡o savo prisiminimuose Česlovo žmona Bronislava, Å½aideliuose nebuvo kultÅ«ros namų, todėl visi susirinkimai. Å¡ventės, Å¡okių vakarai vyko mokykloje. Česlovas buvo subÅ«ręs dramos bÅ«relį, moterų ansamblį. Jiems pats ir vadovavo. Jis su visais nuoÅ¡irdžiai bendravo, padėdavo visiems, kam buvo reikalinga jo pagalba, todėl kaimo žmonių buvo mylimas ir gerbiamas.

            1964 m. vedė Bronislavą Puronaitę, su kuria pragyveno 50 metų. Žaideliuose 1968 m. gimė sÅ«nus Raimondas. Kadangi gyveno mokykloje viename kambarėlyje, o virtuvė buvo bendra su mokyklos internato, nebuvo jokių patogumų, tai su vaiku buvo sunku, todėl pasiprašė Å¡vietimo ministerijos, kad leistų dirbti Panevėžio rajono Upytės aÅ¡tuonmetės mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Upytėje 1969 m. gimė dukra Loreta.

            Žmona Bronislava raÅ¡o: "Česlovas Å¡eimoje buvo rÅ«pestingas, reiklus sau ir aplinkiniams, supratingas, atjaučiantis, mylintis meną, muziką, žvejybą, keliones. Labai mylėjo vaikus, anÅ«kus. Surinkęs savo, sesių ar kaimynų vaikus, veždavo ieÅ¡koti nuotykių į Žaliąją girią, prie ežero ar upės. Kartu Å¡eimoje gyveno uoÅ¡vė, kurią gerbė ir su kuria mokėjo gražiai bendrauti. Kaimynė sakė, kad reikėtų suvežti visus Lietuvos vaikus, kad pasimokytų kaip prižiÅ«rėti savo tėvus. Å ias savybes Česlovas matyt gavo iÅ¡ savo tėvų. Jo tėtis dainavo kultÅ«ros namų chore, grojo smuiku, mokėjo gražiai pieÅ¡ti. Motina buvo labai gera, jautri, daug dėmesio skyrė visiems keturiems vaikams."

            Česlovo anketoje MÅ«sų kaimo Å¡viesuolio nominacijai, "Upytės žemės" bendruomenės pirmininkas Audrius Zalatoris raÅ¡o: "Česlovas Rimgaudas Gnižinskas –­ gyventojų bendruomenės „Upytės žemė“ narys,  aktyvus minėjimų, Å¡venčių, kitų renginių dalyvis, griežiantis bendruomenės kaimo kapeloje smuiku, drožiantis medį, o juk Lietuvoje medžio drožinėjimas turi gilias tradicijas (mediniai kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, rÅ«pintojėliai) ir drožyba laikoma nacionaliniu Å¡alies paveldu. Česlovo Rimgaudo Gnižinsko tapybos, grafikos darbai puoÅ¡ia mokyklą, LAMMC Upytės bandymų stoties pastatą, jo sukurtas logotipas, lengvai suvokiamas bei atpažįstamas, iÅ¡skiria Panevėžio rajono bendruomenių sąjungą iÅ¡ kitų tarpo. Ilgametis Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos pedagogas ne tik pats piešė, bet ir rengė kitų dailininkų, savo mokinių darbų parodas Upytės seniÅ«nijos, LAMMC Upytės bandymų stoties patalpose. Medžio darbai iÅ¡keliavo ir į kaimyninį kaimą – ĖriÅ¡kių kapinėse pastatytas kryžius su užraÅ¡u.

            Darbai Upytėje:

1. Dekoratyvinis tapybinis pano „Lino gyvenimas“ LAMMC Upytės bandymų stoties pastate.

2. Stogastulpis su istoriniu tekstu Upytės centre, skirtas Upytės 750-ųjų metinių minėjimui.

3. Kryžius šviesaus atminimo kunigo Adolfo Breivės kunigystės 50-mečiui Upytės Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčios šventoriuje.

4. Dekoratyvinis skulptūrinis darbas „Miško gatvė.“

5. Dekoratyvinis tapybinis pano Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje.

6. Tapybos darbų paroda Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje.

7. Tapybos darbų paroda LAMMC Upytės bandymų stoties patalpose."

Panevėžio rajono gyventojų bendruomenės

 â€žUpytės žemė“ pirmininkas Audrius Zalatoris

Su Česlovo Gnižinsko kūryba galima susipažinti https://www.youtube.com/embed/eyyGnfIN30w

            Su Česlovo Gnižinsko Å¡eima artimiau pradėjome bendrauti, kai jie atsikėlė į Upytę. Kadangi dirbau Naujamiesčio vidurinės mokyklos direktoriumi, o jis Upytės aÅ¡tuonmetės direktoriaus pavaduotoju, dažnai mus suvesdavo darbo reikalai. Kartu su Gnižinskais keliavome po Ukrainą, Karpatus. Dar labiau suartėjome, kai kartu dirbome Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos taryboje. Tada aÅ¡ papraÅ¡iau, ir jis mielai sutiko, sukurti Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos logotipą ir vėliavą, kuriuos rajono bendruomenėms pristatėme 2006 m sąjungos konferencijoje.

            Česlovas ir jo žmona Bronislava mėgo bendravimą, kompaniją, pasibuvimus. Vienu metu rinkdavomės iÅ¡ eilės pas mus Naujamiestyje, pas Gnižinskus Upytėje, arba pas draugus Laimikius Panevėžyje, specialiai pabendrauti. Kaip taisyklė, Česlovas tuoj imdavo akordeoną ir nuskambėdavo senos geros dainos. Praėjus kuriam laikui, žiÅ«rėk kas nors ir skambina: "Reikėtų padainuoti..." ir vėl renkamės. IÅ¡girdę dainas, net kaimynai užsukdavo padainuoti. Vėliau kasdieniai rÅ«pesčiai užgožė gražią tradiciją.

            Nuvykus pas Gnižinskus, visada mus žavėdavo gražiai sutvarkyta ir prižiÅ«rima sodyba, daržas, sodelis, Å¡iltnamis, kuriame daugiausia Å¡eimininkavo žmona, o Česlovas rÅ«pinosi estetineir technine puse. Kartą nuvažiavę iÅ¡ tolo pamatėme gražiai iÅ¡ medžio iÅ¡drožtą lentą su užraÅ¡u "MiÅ¡ko gatvė" . Česlovas paaiÅ¡kino, kad pastatydamas lentą norėjo papuoÅ¡ti ne tik savo kiemą, bet ir Upytės gyvenvietę, ir jam tai pavyko.

           Gnižinsko tėvų kapai yra Naujamiesčio kapinėse, Å¡alia mÅ«sų Å¡eimos kapo. Kai mirė Česlovo tėtis, jis iÅ¡ ąžuolo iÅ¡drožė stogastulpį, kuriame pavaizdavo savo tėtį su smuikeliu ir angelo sparnais. Prisimenu bijojo, kad tarybų valdžia kreivai pažiÅ«rės į tą angelo skulptÅ«rą. Taip ir buvo. teko aiÅ¡kintis partijos rajono komitete, kodėl sukÅ«rė tokią skulptÅ«rą. Matyt mokėjo paaiÅ¡kinti, nes stogastulpio nuversti nereikėjo, vėliau ant virÅ¡aus ir kryželis atsirado.

Labai gražūs Česlovo bendradarbių ir kaimynų prisiminimai.

Kaimynė ir bendradarbė Jurgita Zalatorienė.

1998 metais atsikraustėme gyventi į Upytės pakraštį, netoliese namus pradėjo statyti Česlovas ir Bronytė Gnižinskai. Stebėjomės jų darbštumu – jie ne tik kasė pamatus, statė laikančias konstrukcijas, bet ir plytas patys „lipdė“, mūrijo. Mėgo dirbti sode – įskiepydavo vaismedžius, genėdavo šakas, išpurendavo žemę po kiekvienu medžiu. Buvo dėmesingas ir draugiškas – kai sūnui Tomui buvo kokie septyneri, jis žvejojo, nutrūko kabliukas, susipainiojo valas – Česlovas Gnižinskas metė savo darbus ir sutaisė vaikams meškeres.

Pradėjusi dirbti mokykloje kasininke ir sekretore, mėgau bendrauti su vaikais, o Česlovas Gnižinskas, dirbęs direktoriaus pavaduotoju ugdymui, primygtinai siūlė mokytis. Baigusi Šiaulių universitete pradinio ugdymo pedagogiką, mokykloje dirbu iki šiol. Česlovas Gnižinskas kaip vadovas buvo darbštus, reiklus ir atsakingas. Mokėjo bendrauti su mokiniais – jo vadovaujamas keramikų būrelis mokykloje buvo vienas iš populiariausiųjų. Rengdavo mokinių darbų parodas, važiuodavo į ekskursijas po Lietuvą. Buvo mėgstamas kolegų, nes skatino norą gerai dirbti ir nuolat tobulėti, siekė sukurti palankias pokyčiams sąlygas, suorganizuodavo išvykas, kad mokytojai pabūtų neformalioje aplinkoje. Česlovas Gnižinskas rado kalbą su kiekvienu darbuotoju, dirbo neskaičiuodamas darbo valandų, jam mokyklos reikalai buvo svarbesni negu asmeniniai.

Česlovas Gnižinsklas buvo aktyvus Panevėžio r. gyventojų bendruomenės „Upytės žemė“ narys, dalyvavo įvairiose veiklose, drožė, tapė, piešė, kapeloje griežė smuiku. 2013 metais už savo drožybos ir tapybos darbus buvo išrinktas Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos organizuoto konkurso „Mūsų kaimo šviesuolis 2013“ Kaimo gyvosios kultūros ir tradicijų puoselėtoju.

Česlovas Gnižinskas – Žmogus, kuris savo kraitį sukrovė dorai gyvendamas, padėdamas kitiems ir suprasdamas kiekvieną".

Mokytoja Sigita Šakienė.

Pažintis su gerbiamu Česlovu Gnižinsku buvo ypatinga tuo, jog tai buvo patyręs pedagogas, gyvenimo išminties ir pedagoginės patirties turintis žmogus, globojęs mane – jauną specialistę mano pirmoje darbovietėje – Panevėžio rajono Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje. Jis pirmas pastebėjo mano pedagoginius gebėjimus, skatino studijuoti, kelti kvalifikaciją ir tobulėti. Šiandien esu pradinio ugdymo pedagogikos ir anglų filologijos studijas baigusi mokytoja sėkmingai dirbanti mokykloje ir už tai esu dėkinga žmogui, palikusiam mano gyvenime daug svarios patirties, gražių akimirkų ir neblėstančio pozityvumo.

Kaimynai Janina ir Kazimieras Jankauskai.

Maždaug nuo 2000 metų nemažai teko bendrauti su Česlovu Gnižinsku, nes gyvenome kaimynystėje. Apie Česlovą galima pasakyti, kad tai buvo Žmogus, visada pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką artimam ir nepažįstamam žmogui, rasti tinkamą žodį bet kokioje situacijoje – šeimos šventėje, kaimynų rate, bendruomenės vakaronėje ar prie išėjusiojo kapo duobės.

Žmogus, kuriame derėjo meniškieji talentai – piešė, grojo smuiku ir akordeonu ir kaimo kasdienėje neišvengiami darbai, kuriuos atlikdavo kruopščiai ir atsakingai.

Žmogus, kuris mylėjo gamtą, medžius, mokėjo įskiepyti vaismedžius, buvo aistringas žvejys – ne dėl žuvies, o dėl buvimo gamtoje.

Ambicingas, nesitaikstė su neteisybe, nemandagiu elgesiu, pats buvo kultūringo elgesio pavyzdys. Užsibrėžto tikslo siekė iki galo. Buvo jautrus, nuoširdus, atviras ir paprastas Žmogus.

Kaimynai Vida ir Rimantas Bitinai.

Kai 2009 metais atsikraustėme gyventi į Upytę, susipažinome su kaimynais – vieni iš jų Bronytė ir Česlovas Gnižinskai. Pažinome juos kaip darnią šeimą, o Česlovą – meniškos prigimties, draugišką ir paslaugų kaimyną. Vasaros vakarais kaimynai susiburdavo Gnižinskų namuose – moterys apeina daržus, pasidžiaugia puoselėjamu sodu ir gėlynais, apžiūri retesnes gėles, kurias iš kitų kraštų parveža dukra Loreta, vyrams netrūksta kalbų apie ūkio darbus. Kai pasivaišiname šeimininkės patiekalais ir Česlovas užgroja smuiku, visi dainuoja ir sukuriama tokia darni visumą, kad skirstytis ilgai niekas nenori. Česlovas kaimynams dovanojo ne tik savo rankų sušildytus daiktus – molinius indus, paveikslus, nuotraukas, kelionių suvenyrus, bet žmogišką šilumą, paprastumą ir draugiškumą. Ir dabar jo drožtas darbas „Miško gatvė“ kiekvieną kartą pravažiuojant gatve primena Žmogų, kuris buvo laimė duoti, o ne imti.

Mokytoja Onutė Kuvikienė.

Nuo 1972 m. rugsėjo 1 dienos pradėjau dirbti matematikos mokytoja Upytės mokykloje. Direktoriaus pavaduotoju ugdymui dirbęs Česlovas Gnižinskas buvo atsakingas už ugdymą, todėl domėjosi mano darbu, suteikdavo reikalingą pagalbą. Į pamokas ateidavo nešinas laikrodžiu, fiksuodavo, kiek laiko dirba mokytojas ir kiek mokiniai, braižydavo grafikus ir darydavo išvadas. 1973–1975 m. dirbau direktoriaus pavaduotoja ugdymui (tuo metu Česlovas Gnižinskas dirbo mokyklos direktoriumi) – kaip nepatyrusiai „vadovei“ visada padėdavo susigaudyti ugdymo reikaluose, patardavo ir pamokydavo.

Janina Bagdanskienė.

Česlovą Gnižinską pažinojau nuo 1973 metų, kai jis atvažiavo dirbti į Upytės aštuonmetę mokyklą direktoriumi. Tuo metu dirbau Upytės apylinkės vykdomojo komiteto pirmininke, todėl buvo bendrų reikalų, sprendžiant vaikų mokymosi, lankomumo ir užimtumo problemas. Česlovas daug kadencijų buvo renkamas Upytės apylinkės Tarybos deputatu, Upytės bandymų stoties eksperimentinio ūkio profsąjungos pirmininku, nes vykdydamas tiesiogines ir visuomenines pareigas buvo atsakingas ir reiklus, mokėdavo tiesiai šviesiai pasakyti tiesą į akis. Pirmasis pagalbininkas meniškai apipavidalinant renginius ir aktyvus saviveiklininkas.

Jaunystės draugas ir kolega Gintautas Liubertas.

Česlovą Gnižinską pažinojau nuo jaunystės. Jis buvo principingas, punktualus, laikydavosi duoto žodžio. Nemėgo tinginių, apsileidėlių, turėjo savo nuomonę, buvo išmintingas ir visada pasiruošęs padėti žmonėms. Šį, bruožą jam įskiepijo tėvai. Česlovas pasakojo, kaip kartą tėvai pastebėjo upe persikeliančius žmones, jam buvo pasakyta bėgti prie upės ir padėti jiems. Tokių atvejų buvo daugybė ir Česlovas visą gyvenimą stengėsi visiems padėti.

Dirbdamas Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje pasižymėjo stropumu, reiklumu sau ir kitiems. Stengėsi daryti gerus pokyčius – buvo vienas iš iniciatorių įkuriant mokyklos muziejų, rašant knygą apie Upytę. Rengdavo savo ir mokinių darbų parodas, kurios buvo eksponuojamos Panevėžio rajone, net Vilniuje – Lietuvos Respublikos Seime.

Česlovas muzikuodavo, dainuodavo, buvo mėgstamas kompanijoje. Jaunystėje kartu su šeimomis daug keliaudavome – iš tų laikų patys gražiausi prisiminimai.

Česlovas Gnižinskas mirė 2015 m. gegužės 1 d., eidamas 75-uosius metus.

"Pasirinkęs tikrųjų bendražmogiškų vertybių išpažinimo kelią, kurdamas ir dalindamas grožį, dalyvaudamas visur, kur reikia išmintingo žodžio, pagalbos ar tiesiog buvimo šalia, daugeliui tapo autoritetu. Meilė žmonėms ir savam kraštui atsispindėjo ne žodžiuose, o darbuose ir kapsėjo į džiugių akimirkų saugyklą, kurią galima atverti visada ir ji išlieka amžinai…"

Informacijos Å¡altiniai:

Česlovo žmonos Bronislavos, dukters Loretos, buvusių bendradarbių, kaimynų prisiminimai.

Bendruomenės "Upytės žemė" anketa, pateikta "Mūsų kaimo šviesuolio" nominacijai gauti.

Nuotraukos iš Gnižinskų šeimos archyvo, Upytės pagrindinės mokyklos. Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos archyvų.

Straipsnį paruošė Rimantas Banevičius.

 Baigus Å PIŽaideliuoseUpytės kaimo kapeloje su tėčiu groja smuikais

Panevėžio rajono dainų šventėjeVilniaus dailės akademijojeKala stogastulpį Upytės 750 m. jubiliejui

Paminklas tėvams Naujamiesčio kapinėseKryžius Upytės bažnyčios šventoriujeEriškių kapinėse

Pristato PRBS vėliavąPaberžėje prie savo darboPrie savo sukurtos gatvės lentos su krykšto dukra ir jos sūnumi

Su laimikiu SuomijojeSu žmona SicilijojePo žvejybos Norvegijoje

lapkričio 2018
PATKPÅ S
1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930

Paskutiniai straipsniai