MOKYTOJAS JONAS JUOZAS PALUKAITIS

ŽYMŪS KRAŠTIEČIAI

            Šiandien publikuojame buvusio naujamiestiečio, mokytojo - kraštotyrininko Vytauto Baliūno straipsnį apie Naujamiestyje dirbusį žymų pedagogą, publicistą ir blaivininką Joną Juozą Palukaitį.

 1885-1918

 

Panevėžio rajono Naujamiesčio kapinių centre, šalia paminklo 1905 m. žandarų nužudytiems anticarinio judėjimo dalyviams, prigludęs iš laukų granito iškaltas nulaužtas ąžuolas su užrašu: "AUTORIUI ŽIBURĖLIS VIŠAKĖLIS J. PALUKAIČIUI 1885 - 1918 V 12". Tai čia guli liaudies švietėjas, mokytojas, vadovėlio ir knygų autorius, visuomenės veikėjas, blaivininkas zanavykas Jonas Juozas Palukaitis.

 

            Gimė 1885 m. Marijampolės rajone, Skindeliškėse. Penkiolikmetis jaunuolis 1900 m. įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, jau tuo metu garsėjusią lietuviškumu, kurią baigė lietuviškos spaudos atgaivinimo 1904 metais. Kartu su kitais mokiniais čia susipažino su draudžiama lietuviška spauda, nelegaliai gabenama iš Prūsų, čia brendo jo tautinė sąmonė.

 

            Kauno m. Valstybiniame archyve išlikusioje jo asmens byloje randame žinių apie jo darbo vietas. 1906 sausio mėnesį paskirtas Kretingos parapinės mokyklos mokytoju. 1907 m. sausio 1 d. perkeltas į Luokės pradinę mokyklą antruoju mokytoju, o 1911 m. spalio 1 d. nublokštas į Aukštaitiją ir paskirtas Naujamiesčio pradinės mokyklos antruoju mokytoju. Šioje mokykloje jis dirbo iki mirties.

 

            Augęs lietuviškoje šeimoje ir aplinkoje, Veiverių mokytojų seminarijoje "užsikrėtęs" pažangiomis idėjomis, J.Palukaitis visą trumpą gyvenimą skyrė carizmo engiamos liaudies švietimui, lietuvybės puoselėjimui.

 

            Mokinius, nebesimokantį jaunimą, mokinių tėvus skatino skaityti lietuviškas knygas. Yra žinoma, kad 1908 m. Luokėje jis įsteigė lietuviškų knygų biblioteką, kurioje 1910/11 m. m. buvo net 120 lietuviškų knygų, o jomis be mokinių dar naudojosi 34 skaitytojai. Atkeltas į Naujamiestį savo lituanistine biblioteka taip pat leido naudotis ir mokiniams, ir visuomenei. Pats J.Palukaitis "Mokykloje" 1912 m. rašė, kad 1911/ 12 m. m. jo biblioteka naudojosi 39 vaikai, perskaitę 240 knygų.

 

            Jo pedagoginė veikla nesibaigė klasėje, o taip pat bendravimu su mokinių tėvais, visuomene. Nemaža jo straipsnių apie sunkią mokyklų padėtį, jaunimo auklėjimo, blaivybės klausimais buvo atspausdinta "Mokykloje", "Vilniaus žiniose", "Lietuvos žiniose", "Lietuvių laikraštyje", "Lietuvos ūkininke", "Aušrinėje", "Darbo balse" ir kituose periodiniuose leidiniuose. Jie pasirašyti Višakio, Višakėlio, V-lio J.P., Viš-kio, Jono Višakio vardu (Višakis - 46 km ilgio upelis, dešinysis Šešupės intakas, skiriantis Marijampolės ir Šakių rajonus). Jo straipsniuose - carinės muštro mokyklos kritika, pasisakymai prieš mokinių fizines bausmes, raginimas mokytojams geriau pažinti mokinius, jų psichologiją.

 

            Buvo abstinentas. Propagavo blaivybės idėjas ne tik asmeniniu pavyzdžiu, bet ir pateikdamas skaitytojams lietuviškų knygelių. 1912 m. Katalikų blaivybės draugijos lėšomis buvo išleistos jo į lietuvių kalbą išverstos knygelės "Degtinė - nuodai", "Alkoholis - nuodai" bei originali "Pirmosios blaivybės knygelės vaikams".

 

            Matydamas tinkamų lietuviškų vadovėlių stoką, imasi plunksnos ir bando užtaisyti šią spragą. Iš išlikusių archyvinių dokumentų galima daryti prielaidą, kad jis jau 1907 m. lietuviškų vadovėlių konkursui buvo pristatęs elementorių ir originalių kūrinėlių. Apie tai protokole rašo komisijos narys J.Jablonskis.

 

            Žymiausias jo darbas - J. Zavadskio spaustuvėje Vilniuje 1918 m. išleistas "ŽIBURĖLIS. Pirmosios po elementoriaus knygelės skaityti", parašytas Naujamiestyje kaizerinės okupacijos metu "Rugsėjo 18 dieną 1917 metais". Jo pratarmėje autorius rašo: "Apgailestaudamas, kad "dėl karo aplinkybių" vadovėlis išeina ne toks, "kokį aš norėčiau matyti (...), kaina labai aukšta (...), stinga paveikslėlių" ir kt., baigia: "ateityje ir kiti trūkumai bus galima pašalinti". Tačiau viso to jau nebesuspėjo padaryti, nors vadovėlio išėjo net trys laidos. Vadovėlio leidėjas A.Jakučionis po autoriaus žodžių rašo: "Bespausdinant "Žiburėlį" balandžio 12 d. 1918 m. jo autorius a. a. Juozas Palukaitis pasimirė ne tik nesusilaukęs ateityje pašalinti minimų "Žiburėlio" trūkumų, bet neišvydęs dargi pirmojo jo leidinio". Susirgęs šiltine talentingas liaudies švietėjas mirė tesulaukęs tik 33-jų metų. Pildydami jo priešmirtinę valią naujamiestiečiai jį su didele pagarba palaidojo šalia anticarinio pasipriešinimo 1905 m. aukų kapo.

 

            Naujamiestiečiai prisiminė, kad J.Palukaitis savo elgesiu, išsilavinimu, pažangiomis idėjomis, lietuviška veikla skyrėsi nuo anksčiau dirbusių mokytojų. Nuoširdumu, paprastumu greit pelnė mokinių ir jų tėvų palankumą, surado kelią į kaimiečių pirkias ir širdis. Ilgais vakarais jie klausydavo mokytojo pasakojimų, skaitydavo jo atneštas knygas ir laikraščius. O mokytojo durys visada buvo atviros kiekvienam norinčiam gauti patarimą, paskaityti literatūros. Amžininkai prisimena:

 

            "Gyveno mokytojas neturtingai, pradinėje mokykloje. Buvo neišdidus, paprastas, rengdavosi kukliai, padėdavo kumečiams visuose reikaluose. Buvo laukiamas svečias naujamiestiečių šeimose". (Br.Gnižinskas)

 

            "Gyveno kukliai. Kambary buvo lova, stalelis, keletas taburečių ir knygos. Knygų turėjo daug". (J.Žilinskas)

 

            "Tai buvo stambaus ūgio, malonių veido bruožų, visada linksmas, nuotaikingas, besišypsantis žmogus". (D.Pinigis)

 

            Yra žinoma, kad jis palaikė ryšius su žinomais visuomenės veikėjais. Kauno Pedagoginiame muziejuje saugomi jo laiškai, rašyti į Varšuvą Suvalkų krašto tautinio atgimimo veikėjui dėdei Vincui Palukaičiui. Jo knygelę, 1918 m. taip pat išleistą po jo mirties, "Pirmosios blaivybės knygelės vaikams" iliustravo ("Kaligrafijos darbus atliko") žinomas lietuvių to meto dailininkas A. Žmuidzinavičius. Panevėžietis mokytojas Domas Pinigis prisiminė, kad kaizerinės okupacijos metais J.Palukaitis Naujamiestyje platino atsišaukimus, per D.Pinigį gautus iš žinomo visuomenės veikėjo mokyt. V.Januškos, raginančius gyventojus nepaklusti okupantų reikalavimams. Galima numanyti, kad jis bendravo ir su Juozu Tumu - Vaižgantu, kuris 1913 m. gyveno netoliese esančiuose Vadaktėliuose ir dažnai lankydavosi Naujamiestyje.          

 

Zanavyko J.Palukaičio, mokiusio ir auklėjusio žemaičių ir aukštaičių vaikus gyvenimas ir pedagoginė bei visuomeninė veikla dar mažai tyrinėta ir laukia visuomenės dėmesio.

 

Vytautas Baliūnas.

 

Nuotrauka nežinomo autoriaus.

 

lapkričio 2018
PATKPŠS
1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930

Paskutiniai straipsniai