SENAS KAIMAS

 

Sargėnai yra neabejotinai jauniausias Naujamiesčio apylinkių kaimas, o štai dešiniajame Kiršino krante, netoli jo įtekėjimo į Nevėžį, išsidėstęs, vienas iš seniausių mūsų apylinkėse, Povilauskų kaimas.

 

Istorikas Petras Juknevičius, 1998 m. liepos 8 d. Laikraštyje „Tėvynė“ rašė: „Nevėžio ir Kiršino santakoje, buvusiose Juozo ir Kazio Džiugų laukuose XX a. pirmoje pusėje būta pilkapių. Juos mini įvairūs šaltiniai. Valstybės archeologijos komisijos medžiagoje rašoma, kad čia būta pilkapių su akmenų vainikais. Akmenys buvo išvežti Naujamiesčio bažnyčios statybai. Taigi jau pradėtas naikinti. Vėliau pilkapiai pradėti arti ir ilgainiui buvo sunaikinti. Archeologas J. Puzinas, 1938 m. čia apsilankęs, pilkapių jau neberado.”

Įdomių žinių apie Povilauskų pilkapius yra J. Elisono surinktoje medžiagoje: “Kaimo lauke, pakalnėje netoli Nevėžio, yra kapai, kuriuose žmonės ir dabar dažnai išaria daug kaulų. Nelabai toli nuo tų kapų buvo didelis akmuo, kuriame iškaltas kryželio ženklas. Koks 20 metų atgal buvo atėję du žmonės ieškoti turtų: darę jie tai seno Pociūnėlių klebono patarti (klebonas jiems sakęs, kad netoli , už kelių žingsnių nuo to akmens reikia kasti, nes ten esą visko paslėpta). Bet turto ieškotojai greitai pavargę, nieko neiškasę. Dabar to akmens nebėra, bet jo vieta aiškiai žymi.“ (Švietimo darbas, 1925, Nr. 4. P. 307).

Yra ir kitų pasakojimų apie turtus, paslėptus kaimo lauke ar Kiršino ir Nevėžio santakoje. Teko girdėti, kad santakoje yra užkastos net septynios valtys pilnos auksinių pinigų. Kaimo žmonės net esą matę, kaip naktimis „pinigai dega“. Taip pat sakė, kad toje vietoje kasinėjo ne vienas ir ne du lobių ieškotojai, tačiau nieko nerado.

                     Lietuvos katalikų mokslo akademijos Metraštyje XXXVII, 2013, Sigito Jegelevičiaus parengtoje publikacijoje „Ukmergės dekanato topografinis aprašymas 1784 m.“, taip pat minimas Povilauskų (Pawłoskie) kaimas, esantis ketvirtis mylios į Pietus nuo Naujamiesčio.

1923 m. duomenimis Povilauskų kaimą sudarė 7 sodybos, su 70 gyventojų. Mano atminimu, apie 1947 metus, kairėje gatvės, einančios nuo kelio Naujamiestis – Krekenava pusėje, Povilauskuose gyveno Kazimieras Palionis, Povilas Palionis, Želnys, dešinėje – Kuncė, Briedienė, Džiugas.(Vardų neprisimenu).

Vėliau, kai 1948 m. buvo ištremta Kazimiero Palionio šeima, jo sodyboje gyveno ir ją prižiūrėjo Ašakėnai, Samulioniai. Ištremtųjų sodyboje gyventojai keitėsi, nes juos ten apgyvendindavo Liberiškio tarybinio ūkio administracija.

Kadangi Povilo Palionio žmona ir mano senelė buvo seserys, tai mes su tėvais dažnai vykdavome į Povilauskus. Paskerdę kiaulę, veždavome rūkyti dešras, kumpius ir lašinius, nes Palioniai turėjo labai gerą „kaminą“. Vasarą važiuodavom skinti vyšnių, kurių pas Palionius buvo labai daug. Kartais tėvai mane palikdavo Povilauskuose „pavasaroti“. Tada braidydavom po Kiršiną, maudydavomės, rankomis gaudydavome žuvį, o rudeniop eidavome už Kiršino į Lazdynę riešutauti.

Povilo Palionio beveik neprisimenu, nes anksti mirė. Stribams ir kareiviams atvažiavus Palionių ištremti, sustojo širdis. Gerai prisimenu „babutę Palionienę“. Didelę dienos (o gal ir metų) dalį ji sėdėdavo staklėse ir ausdavo, arba su pagalbininkais ruošdavo stakles audimui. Sukdavosi didžiuliai mestuvai, reketukai, tvarkingai vyniodavosi siūlai. Supratau, kad pagrindinis meistras yra babutė. Visi kiti – tik padėjėjai, jos nurodymams vykdyti.

Tuo tarpu ūkio meistras buvo Barborytė. Kaip sakė mama, tai buvo vieniša giminaitė, Barbora Šimkevičiūtė, kiek atmenu visą laiką gyvenusi pas Palionius. Ji ir buvo „ūkio vadas“. Jos nurodymų klausydavo ne tik Palionių vaikai, bet ir pati šeimininkė. Kaip neklausysi, jei Barborytė anksčiausiai keldavosi, vėliausiai guldavo, prižiūrėdavo, kad laiku būtų pasėta, nuravėta, pašerta, pagirdyta, pamelžta, nuskinta ir taip toliau.

Palionių vaikai visi buvo vyresni už mane. Antano beveik nepažinojau. Artėjant sovietinei armijai, jis pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno kažkur Australijoje, ten ir mirė. Ona (vadinama Ane), Milinienė jau buvo ištekėjusi už Antano Milinio ir gyveno Tarnagaloje. Jos sūnus Stasys Milinis dabar gyvena Povilauskuose, senelio sodyboje. Ksavera, paprastai vadinama Savute, ištekėjo už Kosto Buržminsko. Gyveno Narutiškyje, Liberiškyje, Beinoravoje, vėliau išsikėlė į Pasvalio r. Juozas – mano krykšto tėvas, turėjo armoniką, gražiai grojo, leisdavo ir man pabandyti. Turėjo gražų balsą, giedojo bažnyčios chore, atlikdavo kai kurias solo partijas. Jis vedė Viktoriją Džiugaitę ir apsigyveno Naujamiestyje. Mirė ir palaidotas Naujamiesčio kapinėse. Alfonsas, mūsų piršlys. Tuo laiku, kai nuvykdavau į Povilauskus, Alfonsas su manim bendraudavo kaip su suaugusiu ir man labai patikdavo. Taip pat mokėjo groti armonika ir gražiai piešė. Susituokė su Naujamiestiečio ūkininko Jurgio Pajuodžio dukterimi Stase. Alfonsas buvo mokytojas. Dirbo ir gyveno Radviliškio rajone, Užuežeriuose. Mirė ir palaidotas Naujamiesčio kapinėse. Jauniausioji Palionių dukra Kazimiera (vadinama Kazyte)- buvo linksma, turėjo gražų balsą, mėgo dainuoti, giedoti. Beje, kai į Povilauskus susirinkdavo Palionių vaikai, žentai ir marčios, visada skambėdavo dainos, kurios man labai patikdavo.

Palionių sodybą sudarė gyvenamasis namas galu į gatvę. Įėjimas pro gonkelį, kuriame būdavo malonu pasėdėti, į plačią priemenę, iš kurios buvo galima ir ant aukšto užlipti. Kairėje pusėje, (nuo gatvės), dūrys vedė į didžiulę virtuvę, kurioje tarpo ne tik duonkepė krosnis, plyta, bet ir didelis stalas su suolais. Čia kasdien visi valgydavo pusryčius, pietus ir vakarienę. Kai virtuvę „užkariaudavo“ audimo staklės, dideliam stalui tekdavo pasitraukti, o suolams užleisti vietą kėdėms ir taburetėms. Virtuvėje tilpdavo ir Barborytės lova.

Dešiniajame gale – seklyčia. Ji buvo medinėmis pertvaromis dar padalinta į 3 dalis. Didžiojoje ir šviesiausioje stovėjo ilgas stalas, suolai. Tai svečiams. Nuo sodo pusės kambarėlyje buvo tik vienas langas, čia buvo kaip ir miegamasis. Man įdomiausias buvo mažas kambarėlis įsiterpęs tarp seklyčios ir priemenės. Jame stovėjo šėputė (spintelė) kurioje visada buvo vyšnių uogienės, medaus ir kitokių skanumynų.

Tiesiai prieš įėjimą, kitoje pusėje buvo nedidelės durys į kamarą. Kamaroje laikydavo pieno produktus, raugindavo grietinę, mušdavo sviestą, spausdavo sūrius, todėl čia visada tvyrojo malonus pieno kvapas. Jį pakeisdavo dūmų kvapas, kai iš kamino išimdavo išsirūkiusius lašinius, dešras ir kitas gėrybes.Kamaroje visada būdavo vėsu.

Priešais gyvenamą namą stovėjo klėtis. Kažkodėl neatsimenu grūdų aruodų, bet medaus ir vaško kvapą ir dabar atsimenu. Mat klėtyje buvo laikomi iš avilių išimti koriai, jų rėmai, ant prieklėčio visada stovėjo keletas nenaudojamų avilių. Bičių pilni aviliai stovėjo sode, todėl skinant vyšnias, renkant obuolius, ar šiaip vaikštinėjant, visada tekdavo saugotis bičių ir ypač nesimaišyti ant jų tako, kuriuo skraidė nešdamos į avilius nektarą.

Ūkiniame kieme buvo tvartas ir kiaulidė. Tenai mykė, kriuksėjo, kudakojo, gageno ir burbuliavo įnamiai, kuriuos aišku reikėjo pašerti, palesinti, pagirdyti. Kai prasidėdavo ganiava, karves išvesdavo į diendaržį ir pravarine,(iš abiejų pusių tvora aptvertas kelias), išgindavo į lankas prie Kiršino. Vakare pargindavo namo. Didžiulio kiemo gale, nuo Kiršino pusės, stovėjo daržinė.

Povilo Palionio kaimynas iš Vakarų pusės buvo jo brolis Kazimieras Palionis. Kazimiero ir Onos Palionių sodyba matosi jau nuo kelio. Kaip ir Povilo, sodyba skendi medžiuose, o kiemas – gėlėse. Čia augo net šeši vaikai. Vyriausias iš jų – Alfonsas.

Taip, tai tas pats Alfonsas Palionis, gimęs 1905 m. vasario 16 d., kai tėvai dar gyveno Vilniuje. Tėvams persikėlus gyventi į Povilauskus, lankė Naujamiesčio pradžios mokyklą, vėliau mokėsi ir baigė Panevėžio gimnaziją, o 1931 m. – Vilniaus Didžiojo universiteto Matematikos – gamtos fakultetą ir tapo vienu iš pirmųjų profesionalių Lietuvos entomologų, profesoriaus Tado Ivanausko mokinys ir bendradarbis. Mirė 1957 m. gegužės 8 d. Palaidotas Naujamiesčio kapinėse.

Kaip jau minėjau, kai Kazimiero Palionio šeima buvo ištremta, kažin kuriuo laikotarpiu jų namuose gyveno Samulioniai. Vardų neprisimenu, tačiau žinau, Samulionis buvo veterinarijos gydytojas. Vaikai ėjo į Naujamiesčio vidurinę mokyklą. Duktė Samulionytė ištekėjo už Liberiškio tarybinio ūkio ūkvedžio Vaišvilos. Jiems gimė duktė Irena, kuri vėliau tapo meno ir bažnyčios istorike, diplomate, nuo 2012 m. - Lietuvos Respublikos nepaprastaja ir įgaliotaja ambasadore prie Šventojo Sosto, Vatikane.

Panaudota medžiaga iš P. Juknevičiaus publikacijų, Vikipedijos, Delfi.lt portalo, interneto dienraščio bernardinai.lt. Naujamiesčio vidurinės mokyklos archyvo.

Visus, kas žino daugiau apie Povilauskų kaimą ir jo gyventojus, maloniai prašome pasidalinti prisiminimais, nuotraukomis ar kita turima medžiaga. Ji bus panaudota monografijoje „Naujamiestis“

Taip pat kviečiame aukoti monografijos leidybai. 

Rimantas Banevičius. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Povilauskai šiandienPOVILAUSKAI IŠ KOSMOSOAlfonsas Palionis su motina Povilauskuose

lapkričio 2018
PATKPŠS
1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930

Paskutiniai straipsniai