SARGĖNAI – SAVANORIŲ KAIMAS

Pasiilgstu dūmelio iš tėviškės kamino,

                      Sargėnų kaimo kryžius Å¡iandien                                       Duonos, iÅ¡keptos ant ajerų,

                                                             Vaikystės džiaugsmo, jaunystės nerimo

                                                             Ir daug žmonių gerų...

(Danutė Mikšytė-Galkienė)

 

XX a. I pusėje, pietinėje Naujamiesčio pusėje buvo dvaras, vadinamas Baltadvariu. Jo savininkui Rafailui Karpiui priklausė žemės, išsidėsčiusios tarp Nevėžio ir Kiršino, besiribojančios su Pakalniškių kaimo žemėmis.

 

1924 m. Nepriklausomos Lietuvos Žemės Reformos Valdyba, šias žemes išdalino Lietuvos savanoriams ir dvaro darbininkams. Po 10 hektarų gavo 31, po 2 – 0,2 ha 15 naujų savininkų, o Jokūbas Trečiokas, buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas – 20 ha. Sklypai po 10 ha. Buvo atmatuoti nuo Nevėžio pusės, o mažesni sklypai – už kelio į Pakalniškius. Žemę gavo savanoriai Adolfas Ditrikas, Kazys Kazakaitis, Tadas Kasperavičius, Povilas Kuncė, Antanas Masiliūnas, Stepas Varnas ir kiti

 

Taip atsirado Sargėnai –savanorių kaimas. Beje, kaimui pavadinimą sugalvojo patys kaimo gyventojai. Anot Danutės Mikšytės – Galkienės, jos tėvas Steponas Mikšys pasakojo, kad kaimo gyventojai iš visų pasiūlymų kaimo pavadinimui, pasirinko „Sergėnai“. Vėliau, kažin kodėl Sergėnai tapo Sargėnais.

 

Prie Nevėžio, pačioje gražiausioje Sargėnų kaimo vietoje, gyveno Petras Jurevičius, Petras Smailys, Jonas Rukuiža, Aleksas Augustinavičius, Kazys Kazakaitis ir Petras Sabaliauskas su šeimomis. Dvaro centrą ir nemažai žemės nusipirko Pajuodžių šeima. Jurgis Pajuodis, Amerikoje užsidirbęs pinigų, pirko žemę su trobesiais.

 

Sargėnų kaimas formavosi palengva. Buvęs Sargėnų kaimo gyventojas Jonas Čiūras 1967 m. pasakojo „Sargėnų kaimas yra dabartinėje Naujamiesčio seniūnijoje, labai gražioje vietoje šalia miestelio, prie Nevėžio ir Kiršino upių. Prieš keturiasdešimt metų čia buvo naujas, klestintis kaimas: naujakuriai įsikūrė maždaug keturiasdešimtyje vienkiemių. Kada buvo dalijama dvaro žemė, žmonės džiaugėsi jos po gabalėlį gavę, mylėjo kaip maitintoją ir brangiausią turtą. Labai greitai pasistatė namus, susitvarkė sodybas. Tai buvo 1924–1927 metais“.

 

Ne visi savanoriai, gavę iš valstybės žemės, turėjo sveikatos ir sugebėjo ją apdirbti, ja pasirūpinti. Atskiri jos plotai perėjo į kitas rankas. Kaime įsikūrė nauji žmonės: Bonifacas Gurskis, Steponas Mikšys, Jonas Čiūras ir kiti.

 

Danutė Mikšytė – Galkienė rašo: „ Žemės visi turėjo beveik po lygiai (10 ha) ir gyveno pasiturinčiai – nebuvo tinginiaujančių ir girtuoklių. Savo žemelę maitintoją dirbo su meile, sąžiningai: arė, sėjo, pjovė javus ir žolę, sukdami dalgius rankomis. Geriausias pagalbininkas jiems buvo arklys – toks pat darbštus, nereiklus ir patikimas. Toks pat, kaip ir kiekvienas Sargėnų ūkininkas, darbo vargu nevadinęs“.

 

„Mano tėvai Steponas ir Ksavera (Čiūraitė) Mikšiai Sargėnuose kūrėsi paskutinieji. Tėvas, išgirdęs, kad Sargėnuose parduodama savanorio praskolinta žemė, ją pirko išsimokėtinai. Joje pasistatė trijų sienų trobelę (seklyčią pasistatys, kai prasigyvens), tvartelį ir klojimą. Trobelės stogas buvo skardinis, tvartelio ir klojimo – šiaudiniai.

 

Tėvas iš Pakalniškių parsivedė karvę, o motinos tėvai pasogai atidavė pačių išaugintą arklį, Širmoką; taip ir prasidėjo jaunos šeimos gyvenimas.

 

Pirmieji mano tėvų bendro gyvenimo metai buvo sunkūs: žiema labai šalta, ir jaunavedžiai jautė, kad ateinantys metai bus nederlingi. Tikėdamasis geresnio derliaus, tėvas Steponas pradėjo sausinti žemę – kasti griovius, kurie keliomis linijomis suraižė žemės sklypą, kraštinį, visai šalia Pakalniškių kaimo. Kaimynystėje gyveno Čepaičiai, Skrickai bei buvę savanoriai Varnos, Kasperavičiai ir Baltrušaičiai. Pastaruosius valstybė rėmė statybine medžiaga, todėl šioms šeimoms kurtis buvo lengviau, o ir jų trobesiai buvo didesni, gražesni ir tvirtesni“.

 

Sargėniečiams, kaip ir visiems Lietuvos ūkininkams, teko pergyventi karo ir pokario metus, kolektyvizacijos chaosą. „Sunkumų buvo daugiau, negu dabar. Tačiau tiek dejonių ir nepasitikėjimo vienų kitais nebuvo“. (Jono Čiūro prisiminimai).

 

„Kaimai kaip ir žmonės – gimsta, gyvena, miršta...“ . (D. Mikšytė-Galkienė).

 

Negalima sakyti, kad Sargėnai mirė. Dar yra buvusių pirmųjų sargėniečių palikuonių gyvenančių Naujamiestyje, ar to pačio Sargėnų kaimo teritorijoje, dar pakelėje stovi Sargėnų kaimo kryžius, pastatytas tais laikais, kai kryžiai buvo griaunami, dar įskaitomas ant kryžiaus užrašas „1925 – 1958 Už Tėvynę!“, dar yra ir Naujamiesčio seniūnijos teritorija, kuri vadinasi Sargėnai.

 

 

 

Panaudota medžiaga, esanti Danutės Mikšytės-Galkienės straipsnyje „Prisimenu Sargėnus“

 

Daugiau bus galima paskaityti ruošiamoje monografijoje „Naujamiestis“.

 

Primename, kad monografijos „Naujamiestis“ leidybą galima (ir labai prašome) paremti lėšas pervedant leidyklai „Versmė“, geležinkelio g. 6, 02100 Vilnius, įm. Kodas 122732630, į sąskaitą Nr. LT02 7290 0000 0546 7101, AB „Citadele“ banke, nurodant „Parama knygai „Naujamiestis“.

 

Rimantas Banevičius

 

 

lapkričio 2018
PATKPÅ S
1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930

Paskutiniai straipsniai