IŠ DABARTIES Į PRAEITĮ

Alfonsas Palionis

Alfonsas Palionis

Gimė netoli Naujamiesčio, Puškonyse, ūkininkų Kazimiero ir Fortunatos Palionių šeimoje. Mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje, vėliau įgijo mokytojo specialybę ir dirbo Salantuose. Pernai parašė knygą apie savo tėvą "Apsakymai apie Kazimierą".

Publikuojame Alfonso gimnazijos laikų prisiminimus.

Saulėtą gegužės rytą, kai kvepėjo žydinčios alyvos, išvažiavau tais keliais,                  kuriais vaikystėje vaikščiodavau iš Panevėžio į namus. Nuo Berčiūnų, neprivažiavęs Nevėžio, pasukau į kairę lauko keliuku, kuris ėjo per Papušius, Nevėžninkus, Kiemėnus tiesiai į Puškonis. Tada dar nebuvo nuotėkų valymo įrenginių.

Saulėtu keliuku pasiekiau Nevėžninkų buvusį dvarą

Štai akmeninė koplyčia. Už jos – duobėtas kalnelis. Keli akmeniniai kryžiai – kapinių vieta. Keliukas veda pro koplyčią; kitoje pusėje kelios pušys. Štai čia Kazimieras Palionis su broliu Juozu užkliuvo už skersai keliuko iškeltos karties ir išvirto iš vežimo. Arklys praėjo po kartimi, o jie, sėdėdami ant aukštos sėdynės, užkliuvo. Kazimieras neteko danties. O važiavo jie linksmi, įkaušę, laimėję teisme bylą dėl pasogos seseriai Elžbietai. Aišku, kad tai pralaimėjusio bylą čigono Aleksandravičiaus, Kazimiero sesers Elžbietos vyro, pokštas.

Kaime pasakodavo, kad ponai Macijauskai kaip skanėstus virdavo varniukus, kurių daug būdavo aukštų pušų viršūnėse sukrautuose lizduose. Kalbėdavo ir apie tai, kad čia, prie koplyčios kapinių, vykdavo daug baisių dalykų, kelią pastodavo vaiduokliai, slankiodavo mėnulio apšviesti juodi šešėliai. Čia pasibaidė arkliai ir, lėkdami nuo kalno, išvertė vežimą su pakrautomis stoglentėmis ir po ratais žuvo puškonietis Valiokas.

Iš Nevėžninkų dvaro ponai per Puškonis važiuodavo į Naujamiestį. Bažnyčioje, dešinėje nuo altoriaus pusėje, buvo ponų suolai, o virš jų – stogelis su angeliukais. Kai tik ponai Macijauskai pasirodydavo, tuoj nuskambėdavo žvangutis, išeidavo kunigas ir prasidėdavo pamaldos. Po jų jaunos mergaitės mėgdavo stebėti iš bažnyčios išeinančius ir į kleboniją su kunigu pasukančius ponus – kokie jie gražūs, kaip gražiai pasipuošę...

1940-ais metais ponai Macijauskai pabėgo į užsienį; jų žemė buvo išdalinta. Išdalino ir likusius gausius turtus. Mano tėtė iš dvaro parsinešė gražų, išraitytomis kojomis ir apvaliais kampais ištraukiamą stalą.

Pro aukštas pušis smėlėtu keliuku važiuoju į Kiemėnus. Keliukas pasibaigė. Matau aukštą Nevėžio krantą, kur buvo Kiemėnai. Tik jų nebėra. Nebeliko nė ženklo. Tik be tvarkos suaugę, kai kur nugriuvę medžiai. Aukštos piktžolės, krūmai, o kur ne kur buvusių daržų vietose keroja alyvos.

Pirma sodyba buvo Grigo. Kas gi nežinojo kalvio Grigo? Nedidukas, liesas, pypkės iš dantų neišleisdamas, vis pasispjaudydamas, šnypšdamas ir stenėdamas, jis čia buvo labai svarbus ir didelis. Gaspadoriai stengdavosi kaip nors įtikti meistrui, jo nesupykinti: laiku ir greitai paduoti reikiamą įrankį, tinkamai laikyti arklio kojas, pūsti dumples. Jei arklys gerai nestovi, nesiduoda kaustomas – kaltas gaspadorius. Būdavo, kad supyksta Grigas, meta kūjį ir išeina pailsėti ar papietauti. Esi kaltas, tai ir lauk. Lauk ir bandyk įsivaizduoti, kiek kalvis užsiprašys už darbą. Juk tai irgi priklauso nuo meistro nuotaikos.

Kitame kaimo gale – Masiliūnų sodyba. To Masiliūno, kurio brolis ministras. To Masiliūno, kuris pasikorė.

Už jo buvo Šulskio sodyba. Taip, to Šulskio, kurio brolis – Žemės ūkio akademijos rektorius. To paties Šulskio, kurio giminaitis yra Donatas Banionis. Atsimenu, kada mes, vaikai, maudėmės brastoje, pas mus atėjo nepažįstamas vaikas. Sužinojome, kad jo vardas Donatas, kad jis pas Šulskius per kūlimą talkavo – kasė pelus. Dabar atėjo nusiplauti dulkes.

Kai stojau į karinę įskaitą, karinio komisariato koridoriuose buvo daug 16–17 metų vyrukų. Viena iš sėdėjusių ant suolo negarsiai, bet aiškiai tardamas žodžius, uždainavo:

Trūko padas čeveryko,

Daugiau šokti negaliu.

Ir, pakėlęs koją su atplyšusiu bato padu, baigė:

Pažiūrėkit, kokia skylė,

Kai aš koją pakeliu.

Visi vaikinai nusikvatojo.

Taip, tai buvo tas pats Donatas.

1942-1943 metais Panevėžio dramos teatre mačiau pirmuosius spektaklius – „Atžalyną“, „Prieblandą“. Juose vaidino Donatas Banionis su savo bendraamžiais broliais Karkomis, Blėdžiu...

Ir dar apie Kiemėnus. Įdomiai pastatyti kaimo trobesiai, tik vienoje gatvelės pusėje. Kitoje pusėje šlaitas ėjo žemyn į Nevėžį – šlapias, šaltiniuotas, akmenuotas. Pati gatvelė apaugusi dideliais medžiais, akmenuota, šlapia – net vasarą neišdžiūdavo. Už aukštų želdinių net trobos nesimato. Eini per kaimą, tai būtinai dairykis: kur buvęs nebuvęs iššoks koks nors nušiuręs šunytis, net nesulojęs įkąs į blauzdą ir vėl dings kažkuriame kieme.

Grįžtant namo iš Panevėžio svarbiausia būdavo pereiti Kiemėnus ir Nevėžninkus – už jų jau galėdavai ramiai atsidusti.

 

lapkričio 2018
PATKPŠS
1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930

Paskutiniai straipsniai